Daugelis tautų turi savitus žiemos palydų papročius. Pas mus tai Užgavėnės - bene labiausiai mėgiama liaudiška šventė. Ją švenčiame likus septynioms savaitėms iki Šv. Velykų (tarp vasario 5 d. ir kovo 6 d.). Užgavėnių tradicijos persipynusios su senovės baltų pasaulėžiūra, daugelis po- žymių byloja apie jų  archajiškumą.

Kasmet birželio 22-24 d. sulaukiame trumpiausios nakties. Mūsų protėviai tikėjo, kad ji stebuklinga. Iš tikėjimo ritualų kilo Rasų šventė, kurią vėliau  krikščionys sutapatino su Šv.Jono varduvėmis. Šiandien Joninės daug kur tapo eiliniu pasilinksminimu, bet čia, vaizdingame Dubysos slėnyje vis dar prisimenamos senosios Rasų apeigos.

Liepos 25-oji yra šv. Jokūbo, vieno iš Kristaus apaštalų, vardadienis. Kaimo darbų rate tai  rugiapjūtės pabaigtuvės, dar vadintos pagynomis ar nuobaigomis. Seniau kaime sa- kydavo: „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo - terbon žiūrės“. Juk pavėlavus rugius nu- kirsti, iš varpų grūdai žemėn išbyra.

Rugsėjo 22-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Baltų vienybės diena. PIliakalnių viršūnėse uždegtų laužų sąšau- ka ir kitais šiai dienai skirtais renginiais, siekiama priminti, kad šiandien pasaulyje baltų kalbomis kalba tik lietuviai ir latviai. Mūsų nėra daug, todėl turime puoselėti bendras tradicijas, šeimos papročius.