Archeologai atskleidė, kad žmonės ant šios balno formos kalvos gyveno jau I tūkstantmetyje prieš Kristų.  Piliakalnio gyvenvietę iš trijų pusių supo pelkės. Tik pietvakariuose į ją  vedė siaura sausumos juosta. Kurtuvėnų piliakalnį gerokai apgadino kapinės, bet jo 4 - 5 metrų aukščio šlaitai išliko gana statūs. Viršuje yra apie 50 metrų ilgio ir 30 metrų pločio aikštelė.

   XIX a. viduryje Kurtuvėnų piliakalniu domėjosi Motiejus Valančius. Kapą jis paminėjo savo kūrinyje „Pasakojimas Antano Tretininko”. XX a. pradžioje Kurtuvėnų piliakalnį  fotografavo Povilas Višinskis, aprašė archeologai Liudvikas Kšivickis (Ludwik Krzywicki), Petras Tarasenka. Pirmieji kalvą pabandė kasinėti Jonas Šliūpas ir grafai Zubovai. Po jų daugelį metų vietovės niekas netyrinėjo, nes ant kalvos veikė kapinės.

   1967 m. po žvalgomųjų tyrimų Kurtuvėnų piliakalnis buvo pavadintas vietinės reikšmės archeologijos paminklu ir priskirtas IX - XV a, o 1972 m. - paskelbtas valstybės saugomu kultūros paminklu. Įrodymų, kad čia viduramžiais stovėjusi pilis, iki šiol nėra. 1995 m. archeologai, apžiūrėję kalvos papėdę ir rytinėje jos pusėje radę daug keramikos, padarė prielaidą, kad prie Kapos galėjusi būti papėdės gyvenvietė.

Kurtuvėnų piliakalnį į dvi dalis perskyręs Šiaulių-Šaukėnų kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą. Šiaurinėje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios miestelio  kapinės, pietinėje - jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia. Apie 1570-1614 m. ji priklausė evangelikams reformatams. Yra duomenų, kad senoji Kurtuvėnų bažnyčia galėjo būti perstatyta mažiausiai du kartus - 1684 ir 1787 m. Viduje būta vargonų, šalia - varpinės. Kurtuvėnuose atidarius mūrinę bažnyčią, medinė sunyko. 1880 m. klebono Bonaventūro Čižo rūpesčiu jos vietoje išaugo  koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Senąją bažnyčią dar mena kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubeniuotasis akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo.

   Ant piliakalnio esančios Kurtuvėnų parapinės kapinės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo 1827-ųjų.  Tų metų  bažnytinės vizitacijos akte rašoma, kad kapinės pratęstos laidojimui stačiatikių. Dalis kapinių, turbūt, buvo skirta Ventos-Dubysos perkasą stačiusiems rusų kareiviams bei darbininkams. Senosiose kapinėse tebestovi  nemažai XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje nukaltų ir išlietų, yra kelios laidojimo kriptos. Iš antkapinių užrašų matyti, kad šiose kapinėse buvo laidojami ir elito atstovai (kunigai, dvarininkai), ir paprasti parapijiečiai. Pietvakarinėje senųjų kapinių dalyje yra Vilniaus komendanto (1920),  Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1935-1936), Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininko (1936-1940), Seimo nario, inžinieriaus Vlado Kurkausko (1895-1970) kapas.

    Naujosios kapinės šiaurinėje kalvos dalyje pradėjo veikti 1911 m. Pirmasis jose buvo palaidotas Kurtuvėnų klebonas Dominykas Šereiva. Nuo 1919-ųjų  viename kape guli 4 partizanai, kuriuos Skaudviliuose sušaudė bermontininkai. Skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio išdrožtas rūpintojėlis puošia vertėjos, literatūros kritikės, prozininkės Barboros Mejerytės (1898-1982) kapą.  Pats skulptorius Lukošaitis (1950-1986) taip pat palaidotas šiose kapinėse.

Pats prabangiausias Kurtuvėnų kapinėse buvo Rimgailų antkapinis paminklas (mauzoliejus). Tačiau 1992 metais bronzinę merginos skulptūrą ir metalinį krucifiksą pagrobė vandalai. Liūdną dvarininkų giminės likimą vis dar mena juodo granito antkapis su obelisku.